Pasaulis, kuriame gyvename, yra puikus spekuliacijų pavyzdys, ir niekur kitur tai nėra taip akivaizdu kaip vaistinių tinkluose. Štai, stebuklingai kintančios kainos kremui Soolantra – vienam ir tam pačiam produktui, su identiška veikliąja medžiaga ir pakuote. Galima rasti tris visiškai skirtingas kainas: 22,05 euro, 36,75 euro ir 57,75 euro. Tačiau jei tikitės užsakyti pigiausią variantą iš Eurovaistinės, pamirškite. Nes tai, ką gausite, bus Soolantra už… 57,75 euro Niromed (PI). Niromed paralelinio importo produkcija išties žavi savo kaina. Jeigu pakuotė (PI) ir Niromed, kaina beveik visuomet bus didesnė. Ką sako laisvos rinkos dėsniai? Jeigu produkcija ta pati, kokybė nesiskiria, papildomos pridėtinės vertės nėra, tai brangesnį pirks tik kvailys. Taigi kas šiuo atveju lieka kvailio vietoje? Vaistinių tinklai perkantys, farmacininkai užsakantys ir parduodantys ar klientai įsigiję Niromed PI produkciją. Matome iš vaistinių tinklų sąmoningą Niromed PI produkcijos skatinimą, tad čia viskas apskaičiuota.
Panaši situacija Gintarinėje vaistinėje su Sustanon. Šį vaistą galima įsigyti už 7.02 arba 19.08 eurus. Skirtumas tarp šių kainų nėra susijęs su kokybe ar saugumu. Bet ar paprastas klientas apie tai žino? Žinoma, kad ne. Dar geriau, kai Sustanon už 19.08 eurus turi S+ reitingą – tokį, kuris farmacininkams suteikia papildomą premiją už pardavimą. Todėl darbuotojai atsiduria tarp kūjo ir priekalo: parduoti brangesnį variantą ir surinkti „karmos taškų“ pas savo darbdavius ar siūlyti pigesnį ir… laukti krautuvininkų vizitų, dėl prastų rezultatų. Žmogaus sveikata, krautuvininko spaudimas ar atlyginimas? Atsakykite patys.
Kaip vyksta šis fokusas? Mechanizmas paprastas, bet veiksmingas: vaistinių tinklai tiesiog neleis savo vaistininkams užsakyti pigesnių vaistų. Tokios kainodaros architektas turbūt gavo nemenką premiją, gal net metų darbuotojo diplomą. Pakloti beveik 60 eurų už kremą, kurį galima įsigyti vos už trečdalį šios sumos, gali sugalvoti tik aukščiausios prabos protas. Logika čia paprasta – brangesnis variantas reiškia didesnę maržą ir, žinoma, didesnį pelną vaistinių tinklams. O vargšai klientai, jie visada sumokės, juk „kokybė kainuoja“, taip sakant. Šis fenomenas – tai ne šiaip atsitiktinumas, o sąmoninga vaistinių tinklų politika, siekiant maksimaliai išnaudoti savo monopolines pozicijas rinkoje. Vaistų kainų skirtumai nėra paremti nei objektyviais tiekimo kaštais, nei skirtingų kokybės standartų taikymu. Tai dirbtinai sukurtos kliūtys, kuriomis manipuliuojant galima pumpuoti kuo daugiau pinigų iš klientų kišenių.
Tokioje sistemoje kenčia ne tik pacientai, bet ir patys vaistininkai, kuriems nepaliekama teisė profesionaliai spręsti, kas būtų geriausia pacientui. Šis „pigesnių vaistų uždraudimas“ tampa standartine procedūra, apie kurią, žinoma, niekas garsiai nekalba. Farmacininkams tai tik dar vienas biurokratinis galvos skausmas – jie priversti teisintis pacientams, kodėl vaistinė nepateikia pigesnių pasirinkimų, nors rinkoje jie egzistuoja. Juos valdo kompiuterinės programos, kurias sukūrė krautuvininkai, o ne medikai. Kai prioritetas – pelnas, sveikata tampa antriniu dalyku. Vaistų kainos kyla ne todėl, kad brangsta žaliavos ar gamyba – jos kyla, nes yra kryptingai didinamos siekiant užtikrinti kuo didesnes pardavimų pajamas.
Žinoma, Vaistinių darbuotojų profesinė sąjunga (VDPS) ne kartą bandė atkreipti dėmesį į šią problemą, tačiau farmacijos tinklai ir jų patikėtiniai tokias diskusijas linkę slopinti.
Ir kas garantuos, kad naujai planuojamos vaistinės ant ratų nebus prikimštos Niromed produkcijos, nes kito pasirinkimo ten gali tiesiog nebūti.
