Šiandien vyko darbo inspekcijos inicijuota ir moderuota profsąjungų ir vaistinių tinklų diskusija, dėl pietų pertraukos, darbo vietos pasiruošimui darbui ir darbo vietos sutvarkymo po darbo. Dalyvavo Vaistinių darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinė sąjunga, Nemuno vaistinė, Gintarinė ir Norfos vaistinė. Kiti tinklai į VDI kvietimą diskusijai nesureagavo.
Įdomiai diskusija pasisuko ties darbo apskaita prieš darbą ir po darbo. Mes VDPS sakome, kad grafike turėtų būti žymimas darbo laikas, skirtas darbo vietos pasiruošimui ir darbo vietos sutvarkymui darbo pabaigoje. O štai kolega iš LFDFS Mantas Erencas nemato problemos, nes į darbą ateina dvi minutės prieš darbą ir to pakanka pilnai pasiruošti darbui. Gyvenimo filosofiją, kurioje laikas dirba tau! Dvi minutės – aukso standartas! Ne viskam pakanka dviejų minučių, kokybė dažnai užtrunka ilgiau.
LFDFS pirminininkė Lina Ganatauskienė: „tikrai problemos nėra, nebūna taip, kad pacientai eina iki pat pabaigos darbo laiko, taigi darbo eigoje galima susiskaičiuoti tuos pinigus kasoje, na tiesiog išsidėlioti reikia savo funkcijas visas ir tų problemų tikrai kaip ir nėra.“
Koks šviesus požiūris! Juk niekada nebūna taip, kad pacientai kaip uraganas įsiveržtų likus 30 sekundžių iki uždarymo. Ir tikrai nėra buvę ir netekę matyti pacientų eilės darbo pabaigoje. Net nereikia laikyti atidarytos kasos iki paskutinės minutės – galima viduryje dienos „susiskaičiuoti tuos pinigus“. Suprask, vaistinėje galima vykdyti lengvą finansinę meditaciją darbo metu. Reikia tik „išsidėlioti savo funkcijas“. Kiek išminties telpa į tuos žodžius! Gal galima praktiniais pavyzdžiais kaip tos funkcijos turėtų būti dėliojamos?
„Na išsiaiškinsim, gi visi esam suaugę žmonės, mokam kalbėtis ir na nesinori kelti tų problemų. Norisi bendrystės, norisi bendradarbiauti, išsakyti problemas darbdaviui, darbdavys įsiklauso, aš nežinau žinokit.“
Užtenka truputį pakalbėti, šiek tiek palinkėti bendrystės, ir visos realios problemos išsisklaido. Tikrai, kam gi kelti problemas, kai gali džiaugtis saldžiu bendravimu su darbdaviu. Jis gi visada „įsiklauso“, tiesa? Turi problemų, kreipkis į regiono vadovą, direktorių – jų durys visada atviros. Tik ar nereiks po pokalbio durų uždaryti iš kitos pusės? Pirmininkė siūlo kiekvienam eiti atskirai ir tartis su darbdaviu. O ar nėra profsąjungos paskirtis problemas kelti bendrai? Taigi vėl kyla klausimas, kokie LFDFS tikslai, kam išvis reikalinga ši profsąjunga, jeigu kiekvienas turi eiti pats už save?